Pati savy, deja, stebuklo aš padėti negaliu —
Tu pats atrasi derančią sau vietą, 
Iš kur išplauti negebės
Taip srauniai tekantis dienų vanduo
Ir aš sutiksiu nė nėpaprašyta
Atsilapoti, atitirpti, išsilieti, sukrešėti,
Nes lyg pavasario atodrėkis pašėls jausmuos
Beužsimigdantis ruduo.
Kodėl aš tapsiu turtingiausia karaliene?
Dėl jausmų pilnatvės,
Dėl sielos branduolio,
Sunokusio visų saldžiausia patirtim.
Aistringai apglėbiu tave
Lyg išsilydęs vaškas žvakės dagtį —
Mane turėtų sunaikinti
Tas, kas norės tave išimt
Iš skrydžiais nešančių sapnų,
Iš nuodėmingų ir alpių svajonių,
Vos vos beblunkančio dangaus
Snūdžios ekstazės paryčiais.
Ar tu manai, galiu pamiršt
Glamonių žemuoginį skonį —
Ar jį kas nors gebės
Ištrint, išplėšti, išskalaut, pakeist?