Skeliu prisiminimus dalimis,
Kad būtų juos lengviau panešti,
Ardau vis slenkančias sunkias mintis,
Savy užsidarau – bijau sušalti.
 
Stumiu kaltes pro pravertas duris,
Nors eit nenori – spraudžiasi į kampą,
Tokia jau žmogiškoji prigimtis, –
Kad išvarytam ištiesiame ranką.
 
Save pateisinam, jog tai – lemtis,
Ir kaudamiesi vienas kitą žeidžiam,
Šalia keliauja senė – išmintis,
Reik ranką duoti jai, o mes – paleidžiam.