Čia tik ruduo: švininiai debesys,
Miglose skęstantys liūdni laukai,
Prigėrusi lietaus pažliugus žemė,
Belapiais medžiais nuskriausti miškai.
 
Jau lapkritis, tad nieko keisto,
Pora savaičių — ir žiema.
Sutiksim ją, tegul negaišta
Viešnia snieguotoji, balta.
 
O ten, toli, kol kas dar tik toli,
Ne debesys — per žemę žmonės eina.
Ir eina moterys, vaikai maži
Per žemę svetimą į savo laimę.
 
Kas veja juos, ar tik mirtis,
Beprasmio karo baimė?
O gal jais dengiasi kiti,
Kur siekia sėt nelaimę?
 
Kur siekia sėt ugnies liepsnas,
Griuvėsių dūmą kartų,
Krauju užliet kelius, gatves,
Palikt laukus neartus.
 
Priimtum vargą svetimą,
Vaikam paduotum duonos,
Nelaimę, karo genamą,
Priglaustumei po stogu.
 
Tik ar nušvis tau saulė,
Kada pro vargo šydą
Iškils juoda apgaulė,
Šėtono sumanyta?
 
Čia tik ruduo: švininiai debesys,
Miglose skęstantys laukai....
Koks verias pragaras pasauly,
Žmogau gerasis, nežinai!