Vos bepakeliu lapkričio prieblandas —
Sutirštėjusios, klampios, švininės.
Ėmė vėjai šėliot
It vaiduokliškos dvasios nakties.
Aptinku — šitoks tuščias glėbys,
Nieks nesikniaubia man prie krūtinės,
Tvinksniai vangūs dabar ir lėti,
Tarsi kraujas panūdo ilsėt.
Nedainuoju. Meldžiuos
Už skrajūnus, kad plunksnos nebirtų,
Kad namų žiburys
Suspingsėtų jausmuos it žvaigždė.
Išklaipyti, kreivi ir sugrubę
Nebeveiksnūs nuo pastangų pirštai,
Abejoju, ar ras laimę būtą
Kaip vertingą kur saugiai padėt —
Jei nebus prie širdies,
Išsitrins, išvarvės, užsiglaistys —
Juk ne šiaip pamiršau
Be čiauškučių lopšinių žodžius.
Kaip išlaukt ilgesingas dienas
Ir naktis išbudėti be vaistų,
Kol švininė tamsa
Išsilydys, išlis ir išdžius?
Kaip ir durys namų,
Štai glėbys net girgždėdamas verias.
Grįžo! Gal alkani,
Gal nuliūdę, o gal be sparnų?
Argi gali nupirkt
Tai išgarbstytas auksas bei varis?
Sutvaskėjo širdis, prisiminus jausmus.
Vėl šviesu.