Kai iš nuovargio akys nustos jau stebėt,
Kaip dar bando kabintis gyveniman grumstas,
Ir kai šapas supras – neįveikt jam skruzdės,
Nuo tavęs atsitvėrusi šviesą išjungsiu,
Tamsoje nematysiu žaizdų – neskaudės.
Ir tuomet atsilaisvinus garsiai sušuksiu,
Patikėjus, jog kalną priversiu judėt,
Vėl atgimusi vilksiuosi pergalės rūbą,
Vysiuos laiką, rodyklėms neleisiu skubėt,
Iškeliausiu į tolius, į kylantį rūką ...
 
Ir pavargusi tyliai ant kelių parklupsiu,
Lenksiu galvą, šnabždėsiu triskart „Tėve mūsų”,
Nes žinau – nuo savęs nėra kelio pabėgt.