Ir aš lėkiau it paukštis į tave
per audrą, lietų ir per vėtrą,
kai žodžiai skrido, aš kritau, deja,
tik tavo dvelksmo posmais suturėti.

Kaip paukštis paukštę danguje,
kaip sparnas skrydžio aukštį turi,
taip aš laikiau savas viltis delne,
užpildęs tavimi širdies liepsningą tūrį.

Ir man atrodė, kad naktis pilna
tavęs ir paukščių šokio mėnesienoj
ir kad ateisi pas mane šviesa
ir niekada nebūsime po vieną.

Bet paukščiai pametė sparnus nakty,
kai tirpo žvilgsny mėnesiena,
ir bluko vizijos, sapnai visi,
kai ryto spinduliai mane paliko vieną.