Nelengva žmogui sekti metų ritmą,
Kada spalvoto šėlsmo žemėj vis mažiau.
Veltui ryte dangaus kraštelį nykų
Belapiai medžiai stengiasi pakelt aukščiau.
 
Protu gali suvokt — tiek saulės, grožio buvo,
Ruduo atidavė gausybę dovanų.
Bet ta naivi širdis vis ilgisi gegužio,
Liepos glamonių, vakarų šiltų.
 
Išskrido gervės, miške strazdai nutilo,
Suklykia juodvarnis ir vėl ramu.
Gerai, jeigu už šlapio lango stiklo
Gal ryt poryt pabels zylutė snapeliu.
 
Ramia rudens naktim belieka džiaugtis,
Atvertomis plačiai jos laiko durimis
Eilėraščiams, ilgiems jų posmams austi
Viliokės vasaros auksinėm gijomis.
 
Jaukiam namely spragsi krosny malkos,
Liepsnų šešėliai blaškos ant grindų.
Jauti —  tikrai esi ramybės vertas,
Nors gal ir liko nebaigtų darbų.