Aš prisimenu, kaip apsilankiau pas ją pirmą kartą. Laukiau smirdančiam koridoriuj kaip ir visi, liepos mėnesio karštis ir nevėdinamos patalpos aiškiai tiko šiai vietai. „Gyva eilė“. Mano kortelėje buvo aiškiai parašyta 14.30. Sėdėjau savim patenkinta ir galvojau: „Gerai, tereikia išlaukti 10 minučių, dar 10 minučių pas ponią Rimutę (įdomu, kaip ji atrodo) ir daugiau čia negrįšiu. Bedarbio dalia ne man, juk aš tik ką apsigyniau magistrą, mano planai su nuostabia profesionale profesore, dėstytojų aukšti įvertinimai ne tik balu, bet ir palaikymu neleis man čia grįžti. Po mėnesio aš dirbsiu kaip arklys. Ne! Kaip žirgas.
...
Laukiau dvi valandas. Burbėdama su visais mintyse keikiausi ir keikiau šią vietą ir keikiau Rimutę, velniai ją... Koks aplaidus darbas, koks pasityčiojimas. Tą kartą aš ramiai išsėdėjau priešais ją, tokią ramią, savim pasitikinčią storulę, retom garbanom, sušukuotom į kuodą, maždaug 40-ies žydaitę. Tiesiai šviesiai mąsčiau: tokia vieta jai tinka. Akivaizdžiai ji turi pakankamai vidinės ramybės, lėtumo ir žemą energiją, kad iškęstų visų bedarbių burbėjimus, nepasitenkinimus ir nesąmones. Išėjau kaip vėjas, dar suburbėjus jai, kad paskubėtų, nes dar daug žmonių laukia už manęs.
...
Šiandien aš vėl buvau pas Rimutę. Keturi mėnesiai... Keturi mėnesiai... Keturi mėnesiai velniai žino kokios mėsmalės mano galvoj, širdy ir kūne. Aš čia šiandien ir šiandien šitas koridorius man atrodo jaukesnis nei namai. Žiūriu į žmonių rimtus veidus. Aš jus suprantu. Aš žinau... Prieš mane sėdi vyras, jis vienintelis laukia pas Rimutę. Jo maždaug šešiametis rubuilis sūnus sėdi priešais ir maskatuoja kojomis į grindis. Tėtis bando jį sudrausmint. Su šypsena. Va. Šitos minutės aš pavydžiu. Kad kas nors su manim čia sėdėtų ir jam nerūpėtų, kas čia vyksta, tiesiog norėtų būti šalia manęs neteisdamas... ir būtų...
Ilgai laukti nereikėjo. Užėjusi padėkoju Rimutei, kad priėmė, kadangi pražiopsojau dieną, kurią iš tikro turėjau ateiti. Bet Rimutė absoliučiai rami, su šypsena mane priima. Kreipiasi į mane vardu, šiek tiek nustembu dėl to.
– Na tai kaip? Ar jau pajudėjo reikalai su tavo darbais?
– Ne... Dar ne, – sumurmu.
– O kada jau žada pajudėti?
– Sausį... Dabar jau sausį... Na yra, du variantai, abu sausį, – tariu jai ir pati netikiu tuo, ką sakau. O kas tikėtų, juk tą patį kartoju jau keturis mėnesius, tik datas keičiu (gyvenimas keičia).
– Aišku. Tai svarbiausia, kad yra tie planai, ar ne? – mielai nusišypso ji man.
– Taip. Jeigu stogas iki galo nenučiuoš, tai tikiuosi sulaukti, – pasišaipau iš savęs.
– O tu jį laikyk! Tvirtai! Būtinai laikyk ir tikėk.
Sumirksiu, baidydama ašaras akyse. Šita moteris, Rimutė, ta, kuri buvo vienodai maloni man tada ir dabar, ji vienintelė iš tikro mane supranta. Tokių kaip aš ji mato n plius k per dieną, tačiau nors jau ir darbo pabaiga, štai ji sėdi ir guodžia mane ir skatina tikėti savim, nors manęs net nepažįsta. Mano mama dar vakar man sakė eiti dirbti į
Maximą kasininke, ji tai sakė rimtai, toks pavyzdys jai atėjo į galvą (ne tai, kad tas darbas būtų blogas, bet jis taip toli nuo ten, kur aš einu...), o štai Rimutė, ji sėdi čia priešais mane rami kaip belgas ir ragina mane nepasiduoti. Rimute... Aš norėčiau padėti savo pavargusią galvą ant tavo gigantiškos krūtinės, aptemtos sutrintu megztiniu, ir norėčiau, kad tu dar mane paguostum...
Šypsausi, bet jaučiu, kad Rimutė įžvelgia mano vidinį pakvaišimą. Ji vėl prabyla ir papasakoja man istoriją apie vaikiną, kuris predendavo į gana aukšto lygio valstybines pareigas ir liko antras. Jis buvo toks nusiminęs ir nusivylęs savim ir situacija. Jis irgi turėjo tokių planų ir vilčių kaip ir aš, tokių, kuriose norėtum save matyti. Rimutė jam savo ruožtu paaiškino, kad jis žiūri ne tuo kampu, juk jis ne liko, o netgi (!) buvo antras iš visųųųųų kandidatų.
– ...galų gale aš jam sakau, jeigu jautiesi beviltiškai, – tęsia Rimutė, – tu paskambink pagalbos linija ir išsikalbėk. – Ji nutyla ir žiūri į mane.
– Emmm... Na galima ir su draugais pasikalbėti, – pasakau ir vėl sumirksiu, nes pati savim netikiu.
– Draugai... – tęsia Rimutė. – Yra tokių žmonių, kuriems sunku išsipasakoti savo problemas, juk dabar tiek to įsitikinimo, kad problemas reik pasilaikyti sau, o kitiems šypsotis.
Kokia tu teisi, Rimute. Iš tiesų aš kalbu, bet viską pateikiu kur kas paprasčiau nei jaučiuosi, ir mano artimiausi žmonės mane tik erzina savo patarimais ir jau aiškiu nusivylimu mano padėtim ir nejudėjimu į priekį. Nepasitaikė tokio karto, kad kuris iš jų perprastų mane, apsikabintų ir pasakytų, kad viskas ne bus, o yra gerai, kad net ir dabar aš esu nuostabi, tokia kokia esu, šitam momente.
Man nereikia skambinti pagalbos linijom, nes mano asmeninei neišsenakčiai stiprybei ir vilčiai užteko tavęs, Rimute. Ačiū.
Prieš išeinant Rimutė man nuoširdžiai palinki nebegrįžti. Keista, bet aš iš tikrųjų tikiu, kad ji manim tiki. Išeinu žinodama, kad dar grįšiu ir nežinodama, ar tik tam vienam kartui, ar ir dar ir dar ir dar. Aš nežinau, kaip bus, bet šią minutę aš rami, o tai man jau yra daug.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...