Pavasarį džiaugiaus tavu grožiu,
Tačiau ir rudenį nesi prastesnė —
Žėruoja vaisių tūkstančiai rausvų,
Kur spiečiais glaudės baltų žiedų kekės.
 
Oi, pavydėjo eglė, pavydėjo
Tada tau nuometo, gegužio austo.
Lengvu debesimi šalia stovėjai
Drovi, prie jos, žaliosios, prisiglaudus.
 
Dabar ir vėl, kaip antrąkart pražydus,
Mažom uogelėm — rubino lašais.
Sunku nueit, saujelės nenuskynus,
Pavargusiai širdelei jie — vaistai.
 
Tai džiaugsis paukščiai ilgą, šaltą gruodį,
Ilgai triukšmaus šakelių tankmėje.
Kam skrist į mišką arba tuščią sodą,
Kai šitiek vaišių supasi šalia!