Nuskendau kaip dagtis
Išsilydžiusio vaško balutėj.
Apsiprask prie tamsos,
Be sparnų likęs vargšas drugy.
Spinduliuoti baigiau
Ir net maldai nepraveriu lūpų —
Lyg nepaisau tavęs,
Kai čeži gretimam kambary.
Tu keiksnojai, barei,
Skandinaisi stiklinėje nuodo,
Nuskridai virš būties,
Iš jos braukdamas metų metus,
Bet sujuodus dagtis
Tamsumų spinduliais nebeskrodžia —
Sutrupėjus vaške
Tegebėjau giliai atsidust.
Pikta? Gaila? Galbūt.
Ataušina aistras norai, lūkesčiai,
Praeities nešuliai
Ar skirtinga labai prigimtis.
Jau dabar nesvarbu,
Kai besparnis, įsopęs, apgruzdęs
Iš bemiegių naktų
Išsilydžiusį vašką semi.