ir tiek daug bus tavęs ir tiek daug kiek bepamena lietūs
kritę paukščiais žaizdotais iš virpančių vėjy lizdų
sutvėrėjas išalkęs šiąnakt čiulps pirštus ir žegnosis
balto šilko žaibais virš įkaitusių tavo pečių

ir tiek daug bus tylos ir tiek daug kad užankantys dangūs
dus rasos tumulais susitrauksim lig sapno dėmės
šlapio drugio sparne lyg gyvenimą glostančioj rankoj
kuždesy kruvinam užsitęsusios maro nakties

ir tiek daug nebebus ir tiek daug vėjas perkerpa balsą
ir girdžiu kaip šiurena po kojomis sniego puta
kai klampoju viena per nežinomą žvilgančią tamsą
kryptimi nepažįstama man – kuo toliau nuo tavęs