Debesis iki žemės nutįsusias šuorais.
Jam aistros svaiginių nepavyks išblaivyti.
Man mažiausiai berūpi, kas dora, nedora,
Nes juk būna kritimas, kurs primena skrydį.

Tas nukritęs dangus karštą kūną vėsina,
Gyvačiukėm vikriom už apykaklės lenda.
Kaimas priėmė viską už pinigą gryną.
Ką iš nuogirdų kurs? Anekdotą, legendą?

Lai kaimynės lalės, susimetę į pulką
It pavydinčios gulbei žąselės naminės,
Lai matuoja man laužą ar aikštėje stulpą,
Lai sapnuoja, kaip kaltą į purvą įmynė.

O aš eisiu per kaimą atmetusi galvą
Ir svarstysiu, kodėl nepavyksta ištirpti?
Kai dangus šitoks pilkas, jis tepa ar skalbia?
Ir ką rinktis, kai šnypščia, jog meilę kaip mirtį?

Jūs girgsėkite, pilkosios, purvą taškydamos —
Šaltos čiurkšlės ant kūno  tiesiog išgaruoja.
Nemanau, kad jausmai lietuje pasiklydo,
Lai nors trenkia perkūnas, esu mylimoji.

Gal jūs žinote, raganos, koks bus rytojus?
Kada lietūs išlis, jūs nedrįsite skristi.
Tik atrodo, kad rūbo skvernais aš plasnoju —
Iš pavydo žabangų tenoriu išslysti.

Ims?.. Paliks?..Čia juk mano gyvenimas,
Jeigu sparnas nulūš, jį pati susigydysiu.
Čežant lietui girdžiu — šlepsi žingsniai. Vaidenasi?
Ne, išsikviečiau mylimą mirtinu ilgesiu.

Ir lai bus šis stebuklas tik kartą gyvenime,
O paskui tik dangaus pilko krintantys šuorai.
Legenda? Anekdotas? Klastingas gagenimas,
Kai jausmai nemirtingi nešiojami oriai.