Kada pabusi – rytas bus arti.                        
Ne! Ne rūkų mes būsim apsupty.
Ir ne rudens – pavasario metu
Regėsim saulę danguje kartu.
 
Jau lapų ten parudusių nebus,
Mums medžiai išsprogdins žalius lapus.
Ir paukščiai medžiuose tik mums čiulbės
Atskridę net iš pasakų šalies.
 
Tad neliūdėk dabar be priežasties,
Likimas ranką draugiškai išties.
Nustebsi tu, išsisklaidys rūkai.
Miražas – dabartis... Ar nematai?