Ruduo už lango ir manoj širdy,
Lietus barbena pirštais į palangę,
Pravirko debesys – jie vieniši –
Be paukščių liko tik tuščia padangė.
 
Nėra tavęs šalia, nėra jausmų,
Kažkur svajonė skraido – ji paklydo,
O aš parimusi prie lango vis liūdžiu,
Nors sakoma, kad laikas žaizdas gydo.
 
Kodėl, Likime, vėl baudi mane?
Juk įveikiau kliūtis, ėjau per raistą,
Leisk dar pabūti savame sapne,
Padėk užgydyti šią aitrią žaizdą.
 
Nuimk naivumo raištį nuo akių,
Per jį aš nematau apgaulės gestų
Ir savyje į duženas skylu...
Klumpu, renku šukes, kad jos nežeistų.