Jeigu stipriai sugniauši, 
Ilgesys tilps minty it ankštam pumpure
Ir nė žodžio, nė garso,
Kaip žeidžia praėjus diena.
Užsidengsi it magas naktim
Tarsi marška ne itin švaria,
Kad vikriais judesiais
Pamainytumei tą į aną,
Kad į upę įbristum
Visai nemokėdamas plaukt.
Jos drėgmės išnešęs
Dar gyvas pelysi ar pūsi —
Per mažai vieną dieną
Kažkaip pasidaro per daug,
Kas ne tavo — ižde,
Tavo tiek, kiek pirmajam šalpusny.
Ant belapių šakų
Plevėsuoja striuki žirginiai,
Nes ne metas atgniaužti
Suspaustą gyvenimo geismą.
Aš paleidžiu tave, ilgesy,
Gal manęs tu galėtum daugiau nebežeist,
Žalią šilką iš lukšto
It vėliavą naują išskleisdamas?
Nuolat vyksta kova.
Vardan ko ir su kuo?
Upė, lukštas, sula,
Saulės ciklas ir kryptį bekeičiantis vėjas...
Užmiršau pumpure kaip kalbėti —
Netyčia galiu išsiduot.
Keičiant tą į aną
Ilgesys lai primins, kaip žydėjom.