Vingiuoja takas per žalią girią,
kur auga eglės ir pušys tylios.
Viena kaip žvakė, kita – pakrypus,
taip jos ir auga tako abipus.

Raizgos ir kimba šaka į šaką.
Taip man užstoja nuo saulės taką.
Takelis daro vėl naują vingį,
bet medžiai abipus stiebias mįslingi.

O kai vakarop saulutė leidžias,
medžiai tarytum susiskleidžia.
Miškas lyg užmiega – nutyla.
Gražiai suspindi pilnatis virš šilo.