Praeik pro mane tarsi būčiau ištirpus,
Lyg būčiau ant kelio tik dulkė tarp dulkių,
Lyg būčiau šešėlis, neužčiuoptas pirštais,
Lyg būčiau duobė tau suklupti, parpulti.
Praeik, praskubėk, kad nespėčiau pažinti,
Kaip ilgesį suokia greitėjantys tvinksniai.
Tikresnis už geismą, greitesnis už mintį,
Tikslų neturėjęs jausmus nunokinti.
Ką veiksiu? Be perstojo melsiuosi Dievui,
Kad nuovargis budint kirste nepakirstų —
Belaukiant susiplakė naktys ir dienos.
Praeik. Gal pagysiu. Nuo meilės nemiršta?
Be reikalo klausiu. Ne mano būk gyvas.
Juk mūsų keliai kažkodėl nesusikerta.
Praeik pro mane — pro nebylią stovylą.
Siuvu tau sparnus, jau pasiruošiau iškarpą.
Dabar štai renku pūkelius, baltas plunksnas.
Sustosi, užtruksi, sparnus tuos prisegsiu,
Kuriuos bemeistraujant būtis neapsunko,
Tik mano ropojimas tapo lėtesnis.