Dalinkimės viską — ir plutą, ir kaušą vandens,
Pastogę ir dangų, tik meilės pusiau nedraskykim.
Nenoriu, kad saulė pradėtų vidurdieny temt,
Nenoriu meluoti lyg nieko nebūtų įvykę.

Po gailesčio tvarsčiais ilgiau neužgyja žaizda,
Pūliuoja ir maudžia, ir kraują grasina užnuodyt.
Aš laukiu lyg nuosprendžio stabo staiga ištikta —
Išsaugoti bendratį baigėsi duotosios progos.

Lyg pjūviai per dangų ilgyn pasipylę žaibai
Ir trenksmas po skiemenį plėšo be valios išsprūdusį žodį.
Užgniaušiu, kas liko, neinkšiu, kad sopa labai
Suplyšusį jausmą, kurį nei susiūt, nei sulopyt.

Dalinkimės viską — karūną ir maišą vagies,
Ir žvakę per pusę, ir kelią ties lemiančia kryžkele,
Tik meilę palikime sveiką — kas šventa, tai uždrausta liest.
Turėsime ką susapnuoti, kai baigę dalybas užmigsime.