Juk išliekame vėl
Anei vienas gerai nesupratęs,
Ar tai mudu atėjom į rudenį,
Ar pas mudu atklydo ruduo,
Kai į veidą bloškia lašus
Nuogose šakose susibraižęs vėjas vakaris,
Kai tyliais paryčiais
Balta patina ledo aptrauktas gyvasis vanduo.
Surandu kaip į būtį gilyn įsiplėšusią šaknį
Manęs linkui ištiestą ranką.
Kas tamsoj besupras,
Ar čia tu, ar čia aš?
Daug drąsiau, kada mudu kartu,
Kai ruduo vis ilgesnis, tamsesnis,
Kai saldžiausių akimirkų vaisiai
Nuriedėjo, palaiminę mūsų šakas.
Nešiurpi ši bežodė tyla,
Nes viens kitą iš čežesio žingsnių pažįstam.
Prisiglausiu arčiau,
Kad išgirsčiau, kaip tvaska širdis.
Ar suprast, ar pajaust?
Užmiršau, kokį šiandien turėjome tikslą?
Čia, rudens gelmėje,
Spinduliuojančiu šypsniu pražyst.