Paniekino kiemsargiai varį bei auksą —
Skeveldras rudens nuo pat ryto brūškuoja.
Ligotą lašnojantį rytmetį slaugo,
Nes jie tepamato, kas guli po kojom.
Prašvito. Užgeso gatvelėj žibintai,
Miglotoje prietemoj švietę po nosim,
O lapai nuo medžių vis krinta ir krinta
Ir skubrūs praeiviai tai šnirpščia, tai kosti.
Mažėja gatvelėj tiek vario, tiek aukso,
Kol spalvos belieka tik murzinos, pilkos.
Per miglą žibintai vaiduoliškai plaukia,
O kiemsargiai dūsauja — semti teks miltus.
Artėja žiema. Jau dangus pleiskanoja.
Tuoj pilka ims plyšti į juoda ir balta.
Tad kiemsargiai kantriai su šluota brūškuoja
Rasota kakta ir su prasegtu paltu.