Po dideliu medžiu – raudonis,
Oazė rudenio šviesi.
Regiu, kaip lapai šoka šokį
Nuo saulės degančioj ugny.
Jie primena plaštakių skrydį –
Toks trumpas grožis spalvose.
Akimirkoj svajonė dyla –
Greit nuogos šakos, dargana.
Prisiminimai kaip albumas,
Verčiu juos žvakių šviesoje.
Išeina laikas, brangūs žmonės...
Tik medžiai rymo laukime.