Gražus, tu ąžuole, gražus…
Kada pažvelgsi — išdidus.
Ką tik puošeis žaliu rūbu,
Dabar matau — rausvai rudu.
Gal vien tik tau žemelė turi
Tikrai karališkų drabužių.
Kartais ir mes saviems didvyriams
Šlovės vainiką iš jų pinam.
 
Pagrobs žiema, tu ir be jų
Keli karūną iš šakų.
Tegul šiauriniai vėjai mato —
Malonės ąžuolai neprašo,
Viską iškęs, dar sutvirtės
Ir metų metais čia stovės.
Kol puošis ąžuolais giria,
Gyvuos ir Lietuva žalia.
 
Lyg augome abu kartu,
Tik kažkodėl užaugai tu.
Vešli viršūnė taip aukštai,
Iš ten manęs net nematai.
Tau tik jaunystė ankstyva,
O mano, va — žila galva.
Tačiau širdy džiaugiuos, žinau —
Daug ąžuolų pasodinau. 
 
Gražus, tu ąžuole, gražus,
Dar šimtą metų žemėj būk.
Jei kada nors, kaip šiandien aš,
Žmogus priglustų prie tavęs,
Jam pasakyk, kad ir anksčiau
Keistuolį tokį jau mačiau,
Kuris kalbėjo su medžiu,
Kaip su geriausiu bičiuliu.