Mes patys tamsėjame tik tai į žiemą
Ir norus suryja poliarinės lapės
Sau ūsus raizgydami šįkart meluojam
Ir leidžiam rakštis į sielų latakus.

Šįvakar kaip rytas eini pasityčiot
Iš mėnesio ilgo ir liekno mėnulio
Juk keičiasi dienos, kai vykstam į rytus
Tos fazės ribotos, nors esam negrabūs.

Nemiršta tie norai, tik tunka ir tunka
Kol žiūri ir kelt, ir nešt negali jau
Pamišėliai liečia ir oriai suklumpa
Kartodami seką iš knygų į lūpas.

Tada tik laukimas kol gęsta žibintai
Ir slenka liūdnumas kaip katinas lėtas
Mums kaip ir dažniausiai keistumai nutinka
Į rudenį kerpėjam - žiemą padvėstam.