Kai švelniai praslysta prabudusiu rytu
pabėgėlio žvirblio plunksnos,
kamienai apsunksta nuo čirškesio,
šviesos nukrėstos iš spurdesio
dar pusryčiams prisirinkę,
bet pokyčio nė nepajunta.
Ir aš spindulių trupinėliais
aplipčiau ir dūkčiau tarp saulės zuikučių
arba tarp sparnuotųjų murzių, 
gal neišsiskirčiau, jeigu sužėrėčiau
ir kartais džiaugsmu pasipurtyčiau.

O jei kas „pagautų“, kol nepasibaidė,
leisk man atsisveikint – paglostyti
slėpynėmis žaidžiančius
neklaužadas, tupinčius gluosnyje.