Grožybė meno skatiko teverta,
nors visą lyg iš plunksnų angelo sutversi,
atvės ant stalo čiobrelių arbata,
kai perskaitytos knygos puslapius užversi.

Savęs nerasi žody pažertam,
tik akys smigs į tamsą, lūpos tyliai versis,
gailėsi laiko, saulės tirpstant vakare,
nors tu tik tarsi žirnius vien tik myliu bersi.

Kalba ir žodis it prinokusi tyla
ant popieriaus vėl plunksnom gula
daug paprasčiau, o gal prasčiau, deja.

Ir dulkėse vėl mintys dūla –
gal tavo, o gal mano ta gėla,
it kraują gertų ji, o gal tik beržo sulą.