Netrupinsiu po ašarą brangiausią pažinimo džiaugsmą,
Netemdysiu jo atkariu laikinumu.
Tegul kiti drėkina nosines ir jas girliandom džiausto —
Paskui brangiausius sekti iš paskos ramu:
Juk nesivestum, kur tamsu ir šalta,
Kur nepasiekia jausmo spinduliai,
Vilties netekę kankiniai kur alpsta,
Pas išsiilgtus jų nes neišleis.
Gal siautės skersvėjai po atlapotą sielą,
Spurdės gal kaimenės neganomų minčių,
Svajingą žvilgsnį į dausas pakėlus
Apgailestausiu, kad nėjau lenkčių
Ir pirm savęs neapdairiai išleidau —
Kas atsilieka, graužiasi ilgai.
Ateina mirusieji į sapnus be veido,
Kad nevagotų graudūs pavilgai.
Todėl nevirkausiu, yra kad artimesnių —
Jų teisė širdgėlą taškyt tikrais sūriais purslais,
O aš sutramdysiu gerklėj tą sprangų skausmo kąsnį.
Tavęs ilgėsiuosi be ašarų. Atleisk.