Kur bėgat, laukai, laukai rudeniniai,
Su sodybom mažom, gražuoliais klevais,
Su numintais takais vaikams į gimtinę,
Kuriais būtinai dar sugrįš, dar pareis?
 
Nors pievos ir pilkos, žiemkenčiai žaliuoja,
Ilsis vagos arimuos, po žiemos tik prabus,
Kai parskridę gandrai ragins žemės artoją
Pakeisti naujais audrų išardytus lizdus.
 
Ne, čia laikas nestovi, čia gyvenimas teka
Savita, gilesne daug vaga.
Per anksti, per anksti žmonės miestuose šneka,
Kad tuščia jau beveik Lietuva.
 
Pakelėse beržai sargyboje stovi,
Kamienus papuošę baltais marškiniais,
Pėsčiam ir važiuotam šakelėmis moja,
Lyg džiaugtųs visais savo kaimo vaikais.
 
Pakils šėmas dūmas iš kamino balto,
Pasklis saldus kvapas, namuose — jauki šiluma.
Užeitum, prisėstum užu senojo stalo
Ir visai nesvarbu, jei sutiktų ne tavo mama.
 
Kur bėgat, laukai, laukai rudeniniai,
Po kasdienių darbų, bet žmogui šventų?
Kol turime jus, tol turim Tėvynę,
Jai saugot ir ginti drąsuolių sūnų.