(Vietoj pasakos)
 
Gražius rūbus ruduo pasiuvo medžiams.
Kiekvieną vis kitaip, dailiau aprėdė.
Gelsvais lapeliais drebulėlė dreba,
Ryškiai rudais didžiuojas ąžuolėlis.
 
Aukštai šakas iškėlęs rausta klevas,
Vyšnios spalva nušvito ievų krūmas,
Už jos kuklus lazdynas droviai slepias,
Kai kur pageltęs, pakraštėliuos rudas.
 
Orūs beržai kalnelyje sustoję,
Lyg vario dūdos saulėj žėri.
Nušvitęs gluosnis jiems iš tolo moja —
Turtingi tapot, broliai, rudenėlį!
 
Užvis ryškiausias iš visų ožekšnis —
Ugnine mantija liepsnoja.
Nieks nepraeis pro jį neatsigręžęs,
Taip pasipuošt nepasvajojęs.
 
Kiekvienas dairos, vieni į kitą žiūri...
O kaipgi į save pažvelgt, pasigrožėti?
Juk veidrodžio tai nieks miške neturi,
Ir kur reikėtų tokį didelį padėti?
 
Pažvelkit į mane, — jiems patarė Nevėžis.
— Baltieji debesys kas dieną žvelgia.
Kai vėjas nepučia, galėsite žiūrėti
Į mano veidrodį, ne tamsią gelmę.
 
Sužiuro medžiai vandenin. Ilgai žiūrėjo...
Vėliau nustebo, supratę gilią tiesą:
Visiems ruduo spalvų tikrai nepagailėjo,
Tačiau gražiausi jie kartu, ne po vieną.