Jeigu šiandien būtų paskutinis kartas,
kai asfaltas raudonai sužydęs klevo lapais,
kai mums leista pražingsniuoti atkarpą,
šuoras lydi įsisegdamas į atlapus.
Kai dulksna nedraudžia, kaip akloji skaito,
bando įsiminti veidus ir kiekvieną įbrėžimą
grindinio paviršiuje. Gal kad nežinome
sutrumpėjančio lemties pasaito,
užsižaistume begėdėm uogom krūmuose,
besidžiaugdamos nekristume, sudžiūtume
ir nedrįstume nubusti.
Net dabar atrodo, viską čia mylėjau,
viskas buvo tik gražu ir tyra:
turtų prikauptos tamsiausios drevės,
kapsinčios į taktą gilės.
Viskas: nuo išvargusio žolyno sklastymo
ligi išskalbto iki baltumo debesies,
mylios susitraukė, naujas svarstymas:
eik toliau, negu dabar randiesi.