Pleiskanoja suskirdus nuo vėjų laja
Ir bejėgiškai styro nuogi medžių griaučiai.
Jei bijaisi tamsos, kaip tu nirsi į ją?
Kaip tu riestis į kiautą be spindulio liausies?
O šviesa užsiliko: mielų akyse,
Dosnume geradario, išpildytam lūkesty,
Pagarbioj išminty, kai pavienė dvasia
It Komuniją kilsteli kitą prie lūpų,
Kai jausmai atlapoja tavy tas duris,
Apie kokias lig šiol nė įtart nesumojai.
Kraujas gyslose prašosi skleistis, pražyst.
Nebevaikštai — skraidai, radęs dangų po kojom.
Leisk man šviesti išsklidusiu šypsniu veide,
Kai regėsiu tave ar bent vardą išgirsiu.
Nesvarbu, kad ruduo tirštą tamsą užmes,
Jaukią gyvasties šilumą tvinkčioja pirštai – 
Juos suglaudus meldžiuos už tave lapkrity,
Kai minty tebesmilksta pavasario įdagas.
Tegul čeža vaiduokliškai griaučiai nuogi –
Juk jausmų spinduliai tamsią nebūtį gydo.