Ir atnešė ruduo geltoną klevo šaką,
Sodo gale iškėlė rytmety.
Dar saują lapų pabėrė ant mano tako,
Tarsi linkėtų — džiaukis, kai eini.
 
Radau. Prie veido priglaudžiau nuliūdęs,
O ji man sako — neliūdėk.
Ne vien žmogus laimingas tik gegužy,
Gali ir rudenį žydėt.
 
Žydėk gyvenimu, jo nuostabia akimirka,
Žydėki meile, gerumu.
Pageltę lapai tegul ne baigtį primena,
Bet viską viską iš pradžių.
 
Tiktai pažvelk, kaip miškas dega
Netramdomais spalvų gaisrais!
Juk net ir saulei, atrodo, gera
Apglėbti žemę spinduliais.
 
Vėliau siaus darganos ir vėjai aršūs,
Sniegu išbals medžiai pilki.
Jie išstovės iškentę žiemos šaltį,
Kad vėl žaliuoti būtų pašaukti.
 
Tik dar negreit.
 
Metų ruduo — jis auksą žarsto.
Šlaitams, pakrantėms toks dosnus.
Mano ruduo, kuris prie vartų,
Tegul taip pat tik geras bus.