Auksinį švarką skroblas apsivilko,
Puikuojasi prieš ievą, miško eglę žalią.
Dabar iki pavasario jo nenuvilksi,
Kol saulė nepažadins miegančių šakelių.
 
Tada numes draskytą šalto sausio,
Iki rudumo nuskalbtą balandyje lietaus,
Visas nušvis gležnais lapeliais gausiai
Ir kukliai rudeninio aukso vėlei lauks.
 
Keistuolis toks, vaizduoja kietą medį,
Nors širdyje tai vaikiškai švelnus.
Lyg drebulė, padvelkus vėjui, šlama,
Baugindamas atskridusius paukščius.
 
Nieks nežinos, kodėl jį spalis puošia,
Kam rėdo tokiu drabužiu.
Galbūt kad jis ilgiau nei klevas, uosis
Dėvės švarkelį su džiaugsmu.