Pro praplyšusį debesį
Melas išlenda purpuro, aukso ir vario,
Vakarykštė karūna
Šiandieną voliojas purve.
Smilgų skląstis trapus
Ilgesy sielą graužtis uždarė
Ir tikrai nežinia,
Kiek dar gundymų bėgt kalinė ši iškęs,
Bet rievė uždara.
Žiemkentys aršiai plėšias iš grūdo,
O jo nosis smaila
Smalsiai uodžia, kuo kvepia šiaurys.
Pasekėjų nedaug
Eit į speigą be tinkamo kailio — pablūdot?
Nė minties baliuj šokt,
Kai pats nuogas ir batai kiauri...
Jei guli kaip baslys,
Tau ugniakuro koserė žiojas.
Ar tu šventas? Tikrai?
Tai sudegdamas šildyk menkus.
Pažiūrėk atidžiau,
Tavo namas tikrai tau tvirtovė?
Tinka roplio ola,
Kol nežilpina plyšęs dangus.