Nepyk.
Šis ruduo itin sausas,
Nėr kur gauti drėgmės įprastinėms bežodėms glamonėms.
Apdangstyčiau aštriuosius kampus
Bei nutrinčiau ribas tarpe mūsų.
Nežvilgėjo papilkę nuo dulkių atolai,
Kviesdami į mąslias meditacijas
Temstant žiogų karalijoje.
Ilgesingai rypuojančių virtinių strėlės
Prieš šalnas ėmė žeisti dausas.
Mūsų svajos štai stypso po langu
It sužeistas gandras.
Nors per stiklą virvena it gyvos lietaus gyvačiukės,
Tu nudelbi žvilgsnį
Tarytumei jausdamas mūsų būties bendrumos beprasmybę.
Meldžiuosi,
Nors lūpos nesukruta —
Nei prašau, nei dėkoju, nes Dievas negirdi,
Kai į pašalius beldžias
Vėjuotas dviejų rytmetys,
O po kojomis čeža į skutus tarsi lajos
Išsklidę gelsvi kalendoriai.
Tai ne mes išprotėjome —
Laikrodžiai it šelmavoti pikti paaugliai
Susirūpino mokytis pagreičius,
Su rodyklės smaile
Suvagodami glembančią odą.
Nepyk.
Jeigu liktumei 
Meilės šviesybės pravertas,
Pastebėtum pražėrusius pilkumą žiemkenčius.
Virš išdžiūvusių grumstų
Žalsvėja vos matomas gyvasties graimas.
Dievas mato —
Bendrystė prasminga be ištarto žodžio.
Mes šiek tiek pasiklydom.
Migloja.