Žinai, žmogus net nenorėdamas kovoja
kasdien kardu patiesia tūkstančius karių
bet tu ir aš šiandien atvirtome į sielas
ir čia nėra jokių aštrių daiktų

nėra kaip apsiginti dūžtant stiklui
kai kraujas teka ašarų takais
man suskamba galvoj „tarkovskio kinas“
o tu juokiesi, nes širdies

nesuklijuos nei kinas, nei literatūra
tik laiko kreivas šulinys
man šis ruduo yra kaip dūris
kurį jaučiu tau žiūrint į akis