Užu sienų naktis, neregė rudeninė,
Nepraleis, nenušvis man žvaigždė sidabrinė.
Nenubėgs grindimis jos šviesus spindulys,
Nors atverčiau visus namo langus, duris.
 
Kambarėlis mansardoj — mažytis pasaulis,
Tiktai gera jame, nuo vėjo apsaugo.
Šimtai knygų lentynoj kalnu sugulę,
Pareinančio laukia, tylėdamos budi.
 
Jaučiuos tarsi kaltas — seniai bevarčiau,
Senokai jų lapais, mintimis keliavau.
Kiek jose išminties, atskleistų paslapčių
Dovanai dėl manęs į tomus sukeltų!
 
Knygų daug. Tiktai laiko, kaip visad, mažai.
Paskutines naujienas, žinias išklausai...
Televizijos burtai, kompiuterio magija,
Automobilis, kelionės, miela fotografija...
 
Save raminau:
— Bus ruduo, dargana, nuobodu...
Va, tada su knyga vienu du
Draugausime valandų valandas,
Tik ryte tegul niekas nežadina.
 
Bet ir vėlei matu —
nei rudens, nei naktų neužteks,
Teks sumanymą gražų pamest.
Laikas bėga į priekį, nepasukt jo atgal,
Šitiek laukia darbų ir sumanymų dar.
 
Istorinės dienos, ten aruodas minčių,
Nors saujelę iš jų užrašyti turiu.
Taip ir  dyla troškimas lyg mėnulio delčia
Paskaityt seną knygą nors vėlai, nors  nakčia.