kaštonas laižo debesis
hidrometeorologas apsirinka užrašydamas duomenis –
skruostikauliais bėga perkrypusi ašaros metafora

įkrenta į akiduobių purvą

gerklėje užsikemša minčių filtras –
gurguliuojantis vanduo varva konvulsiškai sugerdamas drėgmę
ekscentriškoje ir vulgarioje pasąmonėje

kaštonas laižo debesis demonstratyviai diferencijuotai
nugalėdamas žemės traukos dėsnį
 
asketiškas ruduo susižavi Astartos estampu kabančiu prie prozaiko supamosios kėdės
krenta iš rankų balti popieriaus lapai į ultmarino sudrumstą kavos tirščių skystį
fariziejus ranka veidmainiškai perbraukia per dar neišdžiūvusį ir nebaigtą tapyti peizažą
 
pritrūksta laiko ir drąsos apsivalyti surinkti nukritusius lapus
išmesti į šiukšliadėžę kas nereikalinga…
-
nei įprasta, rytai šaltesni