Juk nematuojam visko tris kartus,
Šviesioji žiežirba, benyranti į tamsą —
Tikrumas mūsų meilėj atsidangsto
Ir skonis juntamas — saldus, sūrus, kartus...

Kam druskos pūdas? Bersi ant žaizdos?
Tavim nudeginta nejau kada pagysiu?
Nebent išlydysi jautrumą visą visą,
Kol randas mels šį jausmą pakartot

Atmintyje vėl nuo pradžių pradžios,
Tegul pro žinomą iš anksto žiaurią baigtį,
Nes, kai po kūkčiojimo liausiuos nevalingai gaikčiot,
Žinosiu, kiek many tu palikai šviesos.