nakties likutis draikos palengva
savim užgoždamas aušrinės šviesą
kokia sunki šio rytmečio ranka 
iš marmuro iškalta dar apglebusi
 
blaškeisi šnibždesiu žinias rašei
į praeitį maldaudamas sugrįžti
sūriais lašeliais nurasodavo kakta
aš nebandžiau jų nuvalyti
 
prabundant šmėklos iškviestų minčių
tave paliko nukryžuotą labirintuose
atsidusai pajutęs šilumą šalia
mane pabandęs apkabinti
 
atleisk ir aš buvau kitur
glėby ne siela tiktai mano kūnas
pavirtusi sfinksine su nerimu kate
kitam gyvenime šią naktį burtus kūriau
 
į priekį eidama aušra
delnais atstumdavo patamsį
primirkusi slogių sapnų
kurie tik ieško kelio grįžt į dabartį