Glamonėmis kadaise svaiginai,
Todėl sakiau, kad tu — putotas vynas, šelmis vėjas,
Kurs šiaušia kraują vos išvydus, vos girdėjus,
Nes tu many labiau, nei numanai,
Nes tavo vardas, tartas vienumoj,
Skvarbaus burtažodžio skaisčia liepsna sušildo,
Tu man esi tuo atminimų tiltu,
Kurs jungia krantus vakar su rytoj.
O Laiko upė neša mus lyg dvi lytis,
Kurios betirpdamos ją pačią pamaitina
Ir jau visa būtis tarsi putotas vynas,
Apglėbia tavo rankomis tarsi švelnus pietys.
Tirpstu — ar gali šitaip būti? — iki šiol,
Iki rudenė prieblanda baugiais vaiduokliais virpa,
Tačiau kas beišblaivins tokią meile girtą?
Ar kas išgąsdins tikinčią Mišiom?