lemtie,
nuimki ranką nuo mano širdies,
leisk jai dar nenurimti,
nors baugios sutemos
apglėbusios neistorinę, be kaukės mintį
 
jos tvinksniai —
liepsnojantis mano laikas,
nuo begęstančio tyliausio šnaresio,
tarsi pakelės smilga,
suklupusi prieš neišvengiamą anapus
ar
beartėjančių prie neišvengiamos ribos,
tarsi paukštė,
besiblaškanti narvelyje prieš laisvės mirksnį,
o jis — užtvindanti savastį baimė — atsisveikinanti saulė
virš spurdančios sielos,
tamsa užspaudžianti akis
 
kaip viskas paprasta ir aišku —
širdie, nurimsi —
manęs nebus

juk tau nepažinus saldus iliuzijos krantas,
supančiojęs mano sąmonę,
deja, užgesęs pelenas — nebylys,
besklandantis anapus liepsnojančios gyvybės
 
ne pakylai skirtas šis tragiškas mostas —
atrasti žmogų kaip bekalbį esinį kūrinijoje
 
klepsidra — graikų kalba „klepsydra“ — „laiko  vagis“