Kai aš buvau didvyriu
ir žiemą be kepurės,
nulėkdavo nuo vyrių
dažnai ne vienos durys.
Vingiavo mano pėdos
spiralėmis per pusnį
ir tęsėsi Kalėdos
ilgai. Banknotų šūsnį
kaipmat verčiau į vyną
ir nejaučiau, kaip vynas
gyvenimą gadina.
Buvau durnelis grynas.
Kuomet buvau dar žalias
ir kietas ir šakotas,
tiesus atrodė kelias
ir durys atlapotos.
Gyvenimas kaip šventė.
Bet baigėsi jaunystė –
nutilo muzikantė,
užkimo vokalistė.
Elgiuosi jau santūriai.
Baigiu susitupėti.
Galva tėra kepurei
kai šalta užsidėti.