Poete, krintantys lietaus lašai
ne iš dangaus – iš tavo sielos,
nors tu tiktai nuplaut prašai
rudens takus pas savo mielą.

Tai lykit, ašaros, prašai,
ir iš dangaus, ir mano sielos,
o tu ne rašalu – krauju rašai,
ir tavyje paukštukas gieda.

Ir skverbias rudeninė dargana
į dvasią ir į tavo kūną,
žvaigždė žibės vienam laše,

užbūrusi tave – nakties klajūną,
tetarsi jai – tu išsivesk iš čia
į ten, kur vienaties nebūna.