Skęstantysis

Rytas buvo vyriškas - pievomis šlaistėsi rūkas. Platus... Ir pagiringas. Retomis pušaitėmis bei gerokai tankesniais lazdynais kapsėjo sužvarbę vandens lašai. Ir net tos tvirtos rankos dar kartą rūpestingai patrynė viena kitą. Taip šilčiau. Nors šaltį Gvidas nuo pat mažens gerbė nemažiau nei tėvą.
Basos vyro kojos mynė slidžią žolę, šnervėmis laukan ritosi kunkuliuojantis vidinis pasaulis ir tik akys MIGLOTUS TOLIUS glostė švelniomis gimdyvės rankomis. Gvidas ištrūko pasivaikščioti.
Ruduo. Metas perkainoti. Įkainoti bei nukainoti – taip pat. Galva tai ir darė. Dieną, naktį, rugsėjį, spalį, pilnatį ir jaunatį...
Todėl ištrūkęs pasivaikščioti žmogus jautėsi pavargęs. Šleikštulį keliančius kūno traukulius tevaldė valia. Pyktis – jei kam norisi save pamaloninti * (aut.past. – paguosti).
Šonuose plaukė medžiai, mėlynavo purvinos kojos. Viskas buvo. Viskas buvo blogai. Viskas buvo taip, kaip ištikrųjų ir yra.
Gvidas mielai būtų verkęs. Bet neverkė, nes žinojo, kad paverkęs supras, jog iš naujo jau nebeverktų, nes verk neverkęs ir vekia tik paprasti žmonės. Todėl akys tiktai švelniai užčiuopė ežero paviršiumi besiritančias mažiausias bangeles. Tankias, bet darnias. Dar keli žingsniai ir tos pačios purvinai mėlynos kojos paniro į geliantį vandenį. Raumenys įsitempė – jei negali būti viskas, būk bent jau daugiau...
Jaunas vyras pradedančiais žilti plaukais paniro į eilinius svarstymus. Nors pasivaikščioti ištrūkęs buvo ne tam. Faktas. Mintis. Klausimas. Pusė atsakymo. Dvylika klausimų. Tada dar du. Staiga – stop. Viskas. Begalybė užsibaigė, nes ausis pasiekė tas su niekuo nesulyginamas garsas. Garsas, kai beviltiškai šaukia gyventi dar tebenorintis žmogus. Jis klykė. Kaukė tartum tuzinas vilkų. Tartum dainingiausia apylinkės kiaulė skerdimo akimirką.
Gvido kūnas pašoko. Akys akimirksniu kone ežero viduryje užmatė skęstantįjį ir giliai užkoduotu metodu pavertė vyrą vienu iš homo sapiens. Nejučia sušilusį vandenį tvirtos rankos ėmė skrosti negailestingais grybšniais ir nelaimėliui neįtikėtinu būdu tądien buvo antrąkart dovanota gybybė. Na taip, gal ir prireikė vyriško gaivinimo burna į burną. Bet užtat šįkart užgimus nereikėjo nukirpti virkštelės.
Gelbėtojas sulaukė žodžio AČIŪ. Sulaukė pasakojimo kas kodėl ir kaip. Sulaukė. Daug ko. Tik...
Tik ne to, už ką būtų dėkojęs Dievui ar Likimui. Dėkojęs naktį, spalį ir jaunatį. Nors nė vienu iš jų šventai netikėjo. Gvidas kalbėjosi su tuo žmogumi. Klausė. Tardė. Ir klausinėjo. Šildė. Kūrė jam namų aplinką ir leido sušilti. Glostė, teikė ramybę bei maitino.
Jaunas vyras pradedančiais žilti plaukais dar būtų padaręs daug ką. Mato tie, kurie geba matyti. Tačiau JIS NESULAUKĖ TO.
- Aš pasiimsiu atgal tai, kas man priklauso ,- ištarė Gvidas.
Tada atsistojo, dviem žingsniais užtemdė skęstantįjį ir tvirtai suėmė jo plaukus į ranką. Ryžtingi žinsgniai nusirito ežero krantu ir paniro į vandenį. Šliužas pradžioje klykė iš skausmo, tada iš siaubo, kol galiausiai iš nevilties. Nuodingi ir į save lenkti jo dantys kabinosi į senstančias Vyro rankas, burna veltui dovanotu konvejeriu gimdė žodžius ir visas kūnas trankėsi įsitikinimu, jog jam kažkas priklauso. Savaime. Dykai. Nors net ne už nieką.
Gvidas nuplaukė su Šliužu rankose į ežero vidurį. Ir iškilmingai jį ten paskandino.
Albus Frenulum

2006-10-14 00:19:45

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Littera

Sukurta: 2006-10-15 15:20:12

Šiaip tai nepatinka man tas Gvidas, o kūrinėlis nieko, ypač žinant, kad tai viena dalelė iš ciklo apie Gvidą.

Vartotojas (-a): Albus Frenulum

Sukurta: 2006-10-14 21:40:37

bandau rašyti apie Gvidą jau ne pirmą apsakymą. kad būtų vienas didelis pasakojimas apie tam tikrą žmogų. ypač ačiū už kažką daugiau pasakančius komentarus.

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2006-10-14 13:23:38

...baltasis pavadėlis ir baltieji arkliai...tinka...

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2006-10-14 00:29:30

Baisus kliedesys...