Švelnus ruduo, nukritę lapai
Ir saulės spindulys šviesus.
Net oras, rodos, gaiviai kvepia,
Džiaugiesi — spalis, bet gražus.
 
Gal tai tik sapnas, tik apgaulė,
Būties akimirka naivi,
Kai siaučia pragaras pasauly
Ir jo alsavimas arti?
 
Žinau, aš nieko nepakeisiu,
Nors ir maldaučiau praregėt
Tuos, kurie žmonių likimais žaidžia
Vardan šėtoniškos garbės.
 
Karai praeina, vėl sugrįžta...
Į kur, Žemele, tu skrendi!
Iš kur susikaupė tiek pykčio
Tavo žmonijos prigimty!
 
Lėtai žmogus į Žmogų virsta.
Protingi būsim dar negreit.
Kiekvienas laimei, rodos, gimsta,
Tik nėr kelių į ją nueit.
 
Čia taip ramu, tarsi „Karalių pasakoj“,
Kadais Čiurlionio nutapytoj.
Tik ar ilgai, net žvaigždės nepasako,
Pajėgs ant rankų išlaikyti.