(Vietoj pasakos)
 
Kaip gerai, kad žmogus pasodino
Miško eglę ir tulpmedį jauną.
Augo, stiebės vienas prie kito,
Kartu džiaugės pavasario saule.
 
Ošė tulpmedis vasarą lapais,
Žaliomis skaromis eglė gobės.
Vienąkart susitiko jų šakos,
Bet trumpam, abu buvo dar drovūs.
 
Joninių naktį ne papartis pražydo,
Aukštai žiedus iškėlė tulpmedėlis dailus.
Sužavėjo eglužę stebuklingas jų grožis
Ir tylom pažadėjo — jo vienintele bus.
 
Be žiedų nuostabių, dar karūną uždėjo,
Kai auksu nudažė rudenėlis lapus.
Tegul bus jau ne ta, išviliotoji eglė
Į užjūrio žalčio nesvetingus namus.
 
Ar tikėti kada žaliaskarė galėjo,
Kad bus tulpmedėlio karštai pamilta!
Tegul neša miškais žinią rudenio vėjai —
Jai dalia karalienės už meilę skirta.