Rytas, kai...
Atsikeli –
lyg nupaišyta viskas...
Ranka dievulio smulkiai pritaškyta.
Baltai baltai
kažkas už lango tviska –
rasos karoliai,
nors nepasakytum...
Šalna?
Stebuklas?
Minus trys ir ką?
Lašai per stiklą
viens ant kito ritas...
Paglosto dangų dieviška ranka,
kad saulė atsibustų.
Bunda.
Rytas.
Maybe
2015-10-13 00:22:37
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-12-13 10:35:05
Kažkoks lengvumas paskaičius....paprasta, bet gera...
Kodėl neberašot ŽŽ ?
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-10-13 22:48:54
Koks geras jausmas apima perskaičius... Atrodo, kad viskas taip ir turi būti, kiekvienas žodelis savo vietoje. Puiku.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2015-10-13 21:22:09
Paprastai, bet gražiai, lengvai...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-10-13 10:32:37
Ranka dievulio smulkiai pritaškyta. > gal jau išdurnėjau visai, bet šmėžuoja pirmo ir paskutinio žodžių ryšys. Nors gal ne visai, nes mintis suprantama, o kūrinys puikus.
Nuostabos pilnybė. Su įvairialypiu, nenusakomu jausmu, su žvilgsniu ne tik už lango.
Intuicija, saikas ir paprastumo jėga.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-10-13 00:29:37
Pasiilgstu tokių eilių. Juk nieko iš tiesų čia nėra nepaprasto – šalnotas lapkričio rytas ir ką? Bet kaip parašyta! Svarbiausia, kad be ypatingų išraitymų, išvaipymų, be „blatnų“ žodelių, kažkokių kosminių išsireiškimų. Tačiau skaitai ir matai, skaitai ir jauti. Tame ir yra poezijos esmė. Dėkui.