Šerkšno pakąsta žolė badė basas kojas, kai Dorsi rinko greitai prabėgusio rudens lapus, plonas šakeles ir medžio žieves. Atsidususi, akimis nusekė kylančio garo srovę. Artėjo žiema. Ji stebėjo kiekvieną miško pokytį: klausėsi į nukritusių lapų girgždesį, į vis smarkesnį vėjų stūgavimą; nenorėjo praleisti nė vienos detalės. Žinojo, kad tai tėra natūralus miško pasiruošimo šalčiui etapas. Vis tik, pati nuo savęs slėpdama, vylėsi išgirsti ar pamatyti ką nors, skirtą tik jai. Kartais šakos keistai sulinguodavo, lyg tiestųsi artyn, kartais pastebėdavo  neįprastai gulinčius akmenėlius. Tuo metu Dorsi sau šypteldavo, bet neleisdavo mintims per daug klajoti. Puikiai žinojo, jog labai norint ir baloje galima jūrą įžvelgti.
 
Per tą laiką, kai ji čia apsistojo, Vilkas kelis kartus jau buvo apsilankęs. Grįžusi į palapinę Dorsi atsisėdo sušilti ir pailsėti. Perbraukė beveik užgijusią žaizdą ant rankos ir prisiminė šiltą žvėries liežuvio prisilietimą. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai mergina ne tik leido, bet ir norėjo, kad kas nors prie sužeidimo liestųsi. Net vaikystėje neleisdavo mamai tvarstyti nubrozdintų kelių. Pažeidžiama dalis turėjo būti saugoma, neliečiama. Bet prie Baltojo viskas tarsi pasikeisdavo. Ji prisiminė akimirką, kai jam lyžtelėjus žaizdą, norėjo nuvyti, tačiau žodžiai užstrigo. Nes nespėjus nieko ištarti – jau norėjo, kad tai nesibaigtų. Nors buvo neįprastas jausmas, tačiau pirmą kartą ji neprieštaravo.
 
 
Kitą kartą, kai Vilkas pasirodė, jie ramiai praleido kartu dieną rinkdami malkas, valgydami. Tyliai. Kiekvienas paskendęs savo, o gal ir tose pačiose, mintyse. Bet greta, jaukioje prisilietimo šilumoje. Viskas lyg sulėtėjo, tarsi nebeliko kur bėgti. Dorsi nepasikeitė, viduje vis dar degė ugnis, liepianti lėkti, surasti. Tačiau po nutikimo su duobe mergina suprato, jog skubėjimas čia netinka. Žaizdos ir sumušimai gijo, bet priminė nemalonią pamoką.
 
Pailsėjusi ir lengvai šyptelėjus nuo prisiminimų, Dorsi ėmėsi planuotų darbų. Laužo prieglobstyje kantriai dėliojo tinkamas atplaišas batams pinti. Ilgiems vakarams buvo ir kitų planų – reikėjo apsišiltinti palapinę, pasigaminti naują krepšį, susitaisyti ir apsišiltinti drabužius, pasigaminti naują virimo talpą. Šie darbai užėmė rankas ir mintis, vis tik, pasilepindama, slapčia, kartas nuo karto, leisdavo sau nuklysti į prisiminimus arba svajones apie Baltąjį. Vėliau vėl grįždavo prie vakaro darbų. Tvyrojo keista, šiek tiek priverstinė ramybė.
 
Kartais, kaip šią naktį, išlįsdavo jos šešėliai, sutrukdydami tylą pašnekesiais. „Būsi čia visą žiemą?“, „Viena šaltais vakarais?“, „Galėtum grįžti“, „Arba jeigu nenori, galėtum susirasti kitą miestą, su tavo įgūdžiais susirastum bet kur vietą“, „Bet juk ji nenori niekur iš čia pasitraukti“, „Jeigu išeitų iš miško, išeitų tik tuščias kevalas, nes tai, kas svarbu – liktų čia“, „Bet kiek tu šitaip gali būti, laukti?“, „Kiek reikės!“, „Taip ir pasensi, kandusi tik pusę grūdo, kai galėtum valgyti pyragus“, „Ša! Nejaugi nesupranti, kad jeigu nori to grūdo – joks pyragas nesužavės?“ „Man tiesiog keista...“, „Jai, manau, irgi keista, bet aš pirmą kartą matau ją tokią...“, „Kokią?“, „Tokią gyvą. Nejau nejauti?“, „Jaučiu, tik norėjau padėti; čia sunkus kelias“, „Ji žino“. Nuvargus nuo plepalų Dorsi išvijo šešėlius ir užmigo neramiu miegu.
 
Mergina sapnavo, kad yra miške lyg ir kitame, lyg ir tame pačiame. Medžiai buvo mažesni, vėjas švelnesnis, saulės daugiau. Jaunas, laukinis, pašėlęs, laisvas baltas vilkas lakstė po pievas gaudydamas vabalus, nerūpestingai braidydamas po vandenį. Tai buvo tas pats vilkas, bet kitoks. Jo kailis švelnesnis, žingsniai lengvesni. Iškėlęs aukštai galvą žvėris nuskuodė taku į miško gilumą, į tamsą. Ir ją apėmė nerami nuojauta, ten nereikėtų eiti. Bandė šaukti, bet balso neturėjo, bandė vytis, bet kojos tapo per sunkios. O tuo metu vilkas drąsiai žengė į tamsą. Staiga Dorsi išgirdo širdį draskantį kauksmą. O jau kitą akimirką atsirado tamsoje, tačiau tik kaip stebėtoja, jos tarsi nebuvo. Mėnesienoje Dorsi matė stiprų vilką, sukaustytą juodų, iš po žemių išlindusių, rankų. Aplinkui zujo tamsios dėmės. Viena iš jų šovė ir sulindo Baltajam į krūtinę. Dorsi nieko negalėjo padaryti, jos čia nebuvo. Juodos rankos, atlikusios savo darbą, paleido. Neatlaikęs vilkas krito ant žemės. Po kiek laiko bandė stotis. Kojos drebėjo, žingsniai pasidarė sunkūs, tarsi vien pakelti koją reikalautų daug pastangų, tarsi su kiekvienu įkvėpimu jaustų skausmą.
 
Mergina pabudo apsipylusi ašaromis. Tai buvo tik sapnas. Baisus sapnas. Ji taip troško padėti, kad galėtų pamatyti tą žingsnių lengvumą. Vis tik vijo visas lekiančias mintis šalin. Mama jai pasakodavo apie mistinius dalykus, apie dvasias (geras ir blogas), apie galimybes, kurios dar miega joje... Atsigėrė vandens. Palapinė, žemė, vanduo, šaltis – tai tikri dalykai, tai jos pasaulis. „O jeigu tai tiesa?“ – sukuždėjo artimiausias šešėlis. „Tylos!“