Pasėdėkim kartu prie raudonos pilies
Ant raudono suolelio, kai rausta klevai.
Nors vėsokas ruduo, bet ir tokiu džiaugies —
Tiek ramybės, gerumo ir grožio čionai.
 
Metai bėgo nubėgo, o buvom jauni...
Edelveisų ieškojome parke.
Na ir kas, jei jie buvo ne tie, netikri,
Ledo gėlės rankose verkė.
 
Aukštam bokšte ilgai negesino šviesos,
Nuo vyno taurės kraujas kaito.
Tik vėliau gal širdis prie širdies prisišlies,
Juk paklysti jaunystėje leista.
 
Pasėdėkim kartu prie raudonos pilies,
Tegul rausta dar medžiuose lapai.
Neišduos net nukritę senos paslapties,
Nors suprasi, suprasi, ką sako.