Turėčiau džiaugtis — toks puikus
Švelniai paraudęs miškas.
Nuo rudenio skaudžių gaisrų
Visais dažais ištiško.
 
Akims gerai, gėrėtis gali,
Kaip spalvos medžiais srūva,
Matyt ne virpantį lapelį,
Bet margaspalvę jūrą.
 
Tiktai pavasarį kitaip,
Kitaip gyvybė žvelgia —
Viską užliejus vien žaliai,
Širdis visų pavergia.
 
Dabar lyg gaila, neramu,
Ar lemta bus prabusti
Lazdynui po senu klevu,
Berželiui ir šermukšniui?
 
Vienas po kito krinta lapai
Taip tyliai, be giesmių.
Pačiam norėtųsi sušukti:
– Ei, paukščiai, kurgi jūs!
 
Ar man vienam teks guosti ievą,
Kietuolį skroblą, alksnį,
Kad iškentės jie šaltą žiemą,
Nors ir reikės pavargti?
 
Kažką mąstai, niekus kalbi,
Galva pilna minčių.
Vėliau vien sau tylom tari:
– Dievuli, kaip gražu!